BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Epi-c-logas

Tyliai grąžinau visus įrašus savo vieton. Tebūnie. Kaip buvo, taip.

Rodyk draugams

Reikalingasis epilogas (2)

http://nedirbk.wordpress.com/

..ir rūkyti turbūt mečiau. Šypt.

Rodyk draugams

Epilogas, kurio irgi nereikia

Bestovėdama ant plonytės raudonos linijos tarp kasdieninių beprotybės Kalėdų ir tos pusės, kurioje man dar liko 11 metų šviesos,.. aš pasirinkau teisingai. Šypt.

Ak, mano plaukai nėra juodi, ir aš niekad nebuvau durna. Tik atidaviau savo galvą ir 22 metus pasauliui, kurį myliu labiau už save. Dabar beliko palaukti, kol jis pats pasivys mane.

..tai istorija jau baigta? Vienas “Don Kichoto” veikėjas sakytų “kaip mano velionė motina”, bet aš nesu personažas, nesu ir Dievas, mano motina gyva, ir aš vis dar netikiu pabaigomis. O istorijos nėra, yra tik istorijos. Grajauskas sakė. Ačiū, kad padedate jas nešti.

Rodyk draugams

Apie visa tai, su šventėm

Aš išmokau kalbėti. Pasidovanojau sau šitą dovaną Kalėdų proga 2009-tiems, nes jau suderinau tokio gėrimėlio „999″ 3 rūšis (kad būtų 999 999 999) prie Lietuvos vėliavos spalvų, ir visą likusį supantį pasaulį priderinau prie savęs.

NES MANO MYLIMIAUSIAS SKAIČIUS YRA DEVYNI, 9.

Ir Dantės pragaro ratas paskutinis devintas, ir devyni gyvenimai devintu baigias.

O man dar liko ištaisyti klaidas istorijose, bet jau tas, kurios neturi užrašytos struktūros. Jums irgi daviau nešiotis istorijų, nes man vienai per sunku, ir galvą skauda, ir taip nemiegu. 

Ir mane dabar dažniausiai galima atrasti mylimiausio mano miesto mylimiausioj gatvėj mylimiausiam bare pas mylimiausius žmones, nes aš galiu daryt ką noriu. O galiu daryt ką noriu, nes vienas vyrukas padėjo šakutę šitam kokteily („Daryk ką nori”) tarp vodkės stiklinės ir sulčių stapariko, ir užbaigė už mane pasakojimą, kurioje undinėlė Arielė šukavosi ja plaukus.

Tai kai niekur neskubu ir niekur nevėluoju (nes neturiu laiko), mano adresas yra Vilniaus 12, PoGo (Pirmas, originalus, Geriausias, originalus).

Ir rūkau toj gatvėj, einu ir dainuoju, pvz., gruodį su basutėm braidydama sniege, kuris virsta nebe sniegu, nes norėjau nusibaust - gerai, kad persigalvojau, nes per Kalėdas turi būti sniego. Ane.

Beje, jūs tai sniege nebraidykit, gruodį, nes galima taip tik man. Mano plaukai juodi, aš esu durna.

Ir pasikalbėsiu su jumis, jei kalbėsit protingai. Reikia kalbėtis, nes yra dialogas arba tyla, susitelkianti ten, kur mūsų nebėra tokių, kokie esam dabar. O tertium non datur. Story on repeat. Šypt.

P.S. Visa Vakarų pasaulio idėjų istorija yra gražus melas. Tik vis galvoju - rašyt man kursinį ar nebe. Ir kikenu tada.

P.P.S. Dėl blog‘o pavadinimo - aš irgi pamelavau, bet gražiai. Rūkykit. Parūkom.

Rodyk draugams

Nurautas nuo stogo naktinis (ups, jau rytas?) įrašas arba trumpa vieno baro ir vienos durnės istorija (vieno vakaro, trukusio tris mėnesius) su per ilgu epilogu ir per ilga antrašte

[Įrašo fonas: Gogol Bordello „Through the roof", mp3] 

O ne, ir vėl nusigėriau! O ne, ir vėl iki ryto.

…O dabar štai istorijai pasibaigus ir man pažvelgus* į kiekvieną veidrodį matau vieną mirusį žmogų, kuris ne(be)turi laiko miegoti maždaug iki sausio vidurio. I see dead people. O žmogus nešioja mano vardą ir pavardę, bet aš tai jų dažniausiai jau neprisimenu.

Ir dar gerčiau gerčiau kad galėčiau, bet turiu problemą - gruodžio vidurys. Vadinasi, pašlo gavno pa trubam: daxuja** egzų, trys gimtadieniai, Kalėdos, klasiokų susitikimas, Nauji metai (nors tuos jau atšvenčiau, gruodžio 1), kursinio tezės, penkiasdešimt baisių knygų, nepažįstami dėstytojai, intelektas minus tūkstantis, kavos nebėra, šūdas. Ir senovės graikų kalbos kursas per tris artimiausias dienas, nes normalūs žmonės mokosi tris mėnesius, o aš moku sukalt per tris dienas. Nes tris mėnesius gėriau. Ir vėl gaunu stipkę! (misija neįmanoma, bet mano miręs kūnas juk budi su Chuck‘u Norris‘u***, ir budėdama vis tiek neturiu ką veikt, tai galiu mokytis, o jei mokysiuos su Chuck‘u, „kaip-tai-nebus-pergalės?”)

Beje, o aš vardu Eglė (!) Muzi lavonėlis sesija Pogoooooo. Ir šitai Alkoholio Dievo (kurį nužudė ne Nyčė) mūzai reikia atostogų: iš tiesų tai miegočiau miegočiau kad galėčiau, bet turiu problemą - gruodžio vidurys. Eisiu tuoj šita proga padainuosiu sau himną laiptinėj rūkydama pusę cigaretės, o pusę todėl, kad net rūkyti per šalta šitą šaunią (blet) žiemą. Tarp kitko, jau senokai rūkau vogtas, nes aš taip nuoširdžiai jas vogiu spoksodama į akis, kad niekas neprieštarauja. Žinote kodėl iš tiesų neprieštarauja (nuoširdumas irgi turi priežastį)? Nes ne(be)turiu nieko nieko, išskyrus tą gruodžio vidurio problemą ir tą savo lavoną iš veidrodžio, kurio galvos sandėly telpa nepribaigta Vakarų pasaulio idėjų istorija ir vis pripildoma (tik neišrašoma) kvailiausių matytų alkoholikų karnavalo idėjų istorija.

Ir ką aš turėčiau veikt su tokiu (blet) natiurmortu? Tipo: yra šūdas ir esi „tu”, kąąą daryt? Daryk ką nori. Vūhū. Tai kikenu.

Šių metų siužetai iš tiesų begaliniai, tokie be ribų, tokie graudžiai juokingi, tokie kad net skauda. Kikenu, nes jau tikrai labai skauda. Dainos pasileidžia pačios, mintys materializuojasi, taksistai pinigų nebeima, ir šitaip pasaulis glostydamas mano nusigėrusį didybės manijos suterštą veidą atkartoja mano būsenas, bet kažkurioj sistemoj įsivėlė klaida, ir negerai yra su šituo pasauliu. Ir manim. Būtų gerai, bet nėra. Mudu rudu trydu (paskutinis žodis - kai pseudoDievas prisikelia) ilgai kartu netversim.

Tik bijau, jei pagreitinsiu mūsų išsiskyrimo procesą, galiu patekti į tokį pat mėšlą, tik dar blogesnį. Na, kur žmonės nesišypso ir nėra žvaigždžių. Ir gėlių. Ir gyvūnėlių. Ir saulė nelabai šviečia.

Aš jaučiu priklausomybę šypsenoms. Ir (pastaruoju metu) žmonėms, jie man reikalingi - zyzimui, durniems klausimams, durniems daiktams, pakikenimams pragaro-dangaus tarpdury, etc. Visi karnavalo dalyviai jau turi savo roles šitam mano „no siužetas thing 2009″ - pvz., vienam nuolat dėlioju galvą ant peties, o tokia mergaitė su antru magistro laipsniu valgo kreidą po shot‘ų ir priima mano girtas dovanas, o negeriantis nemusulmonas teroristas moka prajuokinti iki nukritimo, o visi kiti irgi trenkti (šitam mieste radau tik vieną normalų žmogų, ir tas pats debilas - netiksli citata iš „Palatos Nr.6″). Come on, jie beveik visi net turi savo dainas, bet niekas nepasako, ką daryt reikia, jei nieko nenori. Nėra veiksmų plano. Shit. Tai geriam.

Tai aš vien dėl tų žmonių pakentėsiu šitą stogaplėšį, nes žinau, kad tokiems reikia matyti, kaip kažkam šalia yra DAR blogiau, tai pabūsiu ta „šalia” visam karnavalui, ir nujaučiu, kad „jeigu ką, tai kaip nors” - (c) jaunesniojo Landsbergio ranka su tušinuku ir juokingu antspaudu mano asmeninėj knygoj. Kaip pažadas.

[PS] Aš nešioju kepurę dieną naktį, kad smegenys neištikštų ant sienų, ir galva nenuriedėtų, ir viskas. Ai, dar rūkyti reikia eiti. Rūkyti forever.„Drinking, smoking and chewing tobacco cause LANGAKANSAAAA.” O kai pridedi, kad cigaretės vogtos, tai vieno reikšmingo sakinio istorija laike (kurio nėra, nes aš jo neturiu) pailgėja: „Stealing, drinking, smoking and chewing tobacco cause LANGAKANSAAAA.” Ir tai tariant reikia tyliai rėkt kiniečio dėstytojo akcentu. Nesakysiu kodėl, nes šita istorija netelpa net mano juodojoj laiko skylėj.

[PPS] Ale ir plepūs tie susireikšminę lavonai būna - negana to, kad negyvena, jiems dar ir pasipasakot reikia. Ir pasakot viską. O negana to, kad pasakoja, dar ir užrašyt reikia.

Jei iš šito įrašo kas nors pavogs bent sakinį be mano vardo copyright‘o, prisiekiu, iškasiu iš po žemių ir išdūrus akį nurausiu galvą, nes šitas įrašas man labai brangus. Ir net kleptomanija nėr pasiteisinimas, visi idiotizmai turi mano sugalvotas taisykles - šitą žiemą galima vogt tik visus nereikalingus daiktus, tinka servetėlės, lapeliai, netikros kalėdinės eglutės, tvoros gabalai, baro kėdės (šits galioja tik barmenams), ir girti pezalai, o visus kitus daiktus reikia vogt žiūrint savininkui į akis. Nes jie reikalingi. Šitas įrašas man reikalingas. Visi žodžiai be išimčių, nes labai daug kainavo, sumokėjau pilną kainą. Nes be didelio didelio didelio (beveik kalėdinio) kiekio savimeilės glostymosi mes su Chuck‘u neišbudėsim net iki kitų metų, o kas tada jums pasaulį saugos? A?

[PPPS] Ne, aš nevartojau narkotikų. Ir negėriau jau beveik parą. Ir net kavos per daug negėriau. Aš dar ir knygą rašau laisvalaikiu, nuo mokslo, darbo ir vidutiniškai 12 valandų.gėrimo. Ir blog‘o. Ir facebook‘o vertimo. Ir šūdmalystės savo fako kieme. Ir durnų filmų žiūrėjimo.

Nes suprantate, man labai patinka knygos, jos šitam shitty world yra vienas iš stebuklų****, o aš taip norėčiau mokėti daryti stebuklus. Be to, mane augino knygų spintoj.

Bet mano tėvai tai normalūs žmonės. (ar jau minėjau, kad jų idėja apie antrą vaiką man nepatinka? ar jau minėjau, kad kažkur įsivėlė sistemos klaida? bene čia ir klausimai bus paslaptingai susiję?..)

[PPPPS] Ties ketvirtu „post” aš jau rūkau ir dainuoju laiptinėj. Bū, supermene, čia tu, tik dar gražiai meluoti išmokai.

_________________________

* Nes nėra lydekos, nieks nieko neliepia, o aš nieko nenoriu, bet vis tiek reikia kažką daryt, tai dar ir į veidrodį pažiūriu.

** Nes kartą skaičiau tokią nesąmonę, kad keiksmažodžiai lengvina skausmą. Ir nors parašė psichologijos žurnalas, o aš tikiu tik filosofais, man reikia ir mitų, ir vilties (tai keep trying, keep trying, šaunuolėle). Be to, rusiški keiksmažodžiai valdo, nors net šitos tautybės žmonės už mane daugiau negeria. Suomiai - taip, rusai - ne. Cha.

*** Ir jei kartais budėsite naktį, turėkite omeny, kad turit nerealią kompaniją - aš kaip karnavalo bezdžionėlė, tai su manim ir Chuck‘as, ir visi pokemonai, ir visokie užsieniečiai, ir filosofai, iš kurių svarbiausias - Kantas. (Čia tas vyrukas, kuris irgi daug rašė, bet dar išrado ir batų tepalą su tikslu išmozoti savo rašliavą taip žiauriai, kad dabar jei ką nors ir perskaitai, ir supranti, nors dažniausiai nixuja, tai išsiterlioji rankas ir smegenis, o mano pre-lavonas šitą rudenį dar ir truputį redagavo, tai šitas dabartinis lavonas purvinas-purvinas, išsitepęs susivėlusiais sakiniais, kurių nenuplauna nei degtinė, nei alus, nei abu kartu. Kanto išrastas batų tepalas yra šito shitty world antistebuklas).

**** o žinau bent tris, vienas jų nešioja LL inicialus, ir tokią pat sunkią galvą, ir paskaito šitą rašliavą kartais, žinaužinau - tikiuosi, nepamirši pamojuoti Talinui, tai toks miestas, kuriame nebuvau ir turbūt nespėsiu pabūti iki pasaulio ir savo pabaigos, nes neturėsiu laiko.

[Ko niekas neklausė - atsakymas yra "nes aš norėjau tokio šrifto]

Rodyk draugams

(buvo gruodis, penkta, šeštadienis)

Naktį kėliaus iš lovos daugiau kartų, nei įmanau suskaičiuoti, išjunginėdavau signalizaciją, vaikštinėjau nuo sienos prie sienos - toks lyg judantis karo laukas išblukusiomis akimis. O išblukę akys žiūrėjo pro langą į skaldančias dangų šakas - kol prašvis laukiau, kol atrasiu takelį tarp tų eilučių galvoje, tarp butelių, knygų, tarp visų keistuolių, kurie dažniausiai būna šalia, ir juos lydinčio graudžiai komiškų nesąmonių šleifo.
Ir nesvarbu, kad lapkritį niekas taip ir nemirė (neskaičiuojant šimtamečių filosofų), o dabar jau gruodis, čia juk tik pavadinimai keičiasi: aš kartais dar apsiaunu basutėm, kaip vasarą, ir einu švęsti eilinių pabaigos švenčių, ir galėčiau prisiekt, kad man naktį šviečia saulė.
Ir daugybę savo laiko gyvenu tarpe tarp įvykių, pauzėje, ir emocijas išsemiu iki pat dugno, ir tada krentu ant žemės arba į taxą, ir turbūt važiuoju kažkur, kur nei namai, nei ką. Vis „pakeliui”, bet beveik niekada „vietoje”.
- - - - - - - - -
Nei aš atsikėliau, nei man hangover, aš niekuo nesergu, mano keliai mėlyni, pėda supjaustyta, skauda galvą, nebeatspėju, ką dar sugalvosiu įsimylėti. Šitam šypsausi kartais atsakomąja - 9 mm į kairę, tik nežinau, ar kas be manęs supranta, ką tai reiškia.
- - - - - - - - -
„Atnaujinti troškimą būti.”
„Skolintis reikšmes iš konteksto ir iš jų susilipdyti bent laikiną ‚‘.”
- - - - - - - - -
Siužeto krizė. Daryk ką nori.
Kolumbiada.
No rules.

Ir gruodis grrruodis, damn this winter. (vis dar netikiu pabaigomis, parūkom.)

Rodyk draugams

Apie tą žmogų

Nežinau, kur pasidėti save, nežinau kur dėtis. Bet dar galiu rašyti: jau nublanko visi zyzimai, dainos, Sambuca, tas stalas ir ta scena paryčiais, rūkymas be batų gatvėj, durnystės, išmėtyti daiktai..

Velniam visa tai - taip meldžiausi tik kartą gyvenime.

Leisk baigtis lapkričiui be tokio finalo, Dieve, prašau. Juk visi, kurie buvo panašūs į mane, Viešpatie, jau mirę. Neatimk bent šito, ir įkvėpsiu, tik neatimk - šįkart sulaikiau kvėpavimą taip skaudžiai, kad kitu atveju greičiausiai sulaužysiu visus pažadus šitam pasauliui ir leisiu sau uždust.

Tšššš..shit.

Rodyk draugams

Apie trečiąją dieną ir daugiau

Vis zyzdavau, kad šitą rudenį niekas nemiega ir niekas nevalgo, niekas neateina ir neišeina, kad baisu, visi laikrodžiai stovi, gyvenu bare, karnavalas eina per galvą, o aš viską konspektuoju, kad rytais iš didybės manijos ištransliuočiau pasauliui kalba - SMS‘ais, rašikliais, klaviatūra.

Perspausti alkoholizmo reikalą - tiesą sakant, taip man seniai reikėjo. Aš ten iš tiesų numiriau tam bare penktadienį, lapkričio tryliktą, numiriau ir išsitaškiau ant sienų. Žiūrėjau, kaip mentai rūko prie gulinčio žmogaus, žiūrėjau, kaip mano dievukas duodasi su kita moterim, žudžiau teorines meiles kartu su savim, ir vis gėriau, kalbėjau, rašiau ir rūkiau, kol galiausiai finale išmečiau piniginę velniop, nes jos gi negyviems nereikia (girdėjau, kapams niekas nesiuva kišenių), dar vos nenusikirpau plaukų - būčiau plikagalvė alkoholio nuotaka, jei būtų jėgų užtekę. Ir toliau.

O paskui prisikėliau, kaip ir dera, po trijų dienų, nusivaliau nuo veido tą pezalų ir latrystės išraišką, ašaras, vanagus iš akių - ir žiūrėkit, gyvenu iš naujo. Ir iš naujo pasikrikštijau - alumi ir įkyrumu, toj pačioj vietoje, tai ji gal net truputį šventa.

…dabar pati sau šviečiu naktį tyliai, pasidėjus grikių košės lėkštę (nes kaip čia simbolių nedarysi sutartinai vienodais, kad gyvenimai dar daugiau susisietų - o košė beveik kaip duona, tai šypsausi grikiams). Ir pamaniau šviesdama - raštelsiu, kad man taiku ir ramu, lyg net aišku (nors žinau, kad trumpam). Kaip po paskutinio karo.

(pauzė)

O yra taip: Dievas pamišęs, liūdnas tikėjimas, žmonės pamišę, aš pamišus - užtai visi savi po šita saule ir už jos. Ir tik nekliedėkit apie visokias krizes, epidemijas, žudikus ir asocialumą - šviesos ir ramybės, šviesos ir ramybės daugiau.
O man dar kavos ir prie darbo, mano jėgų viršūnė paprastai būna apie trečią nakties.

Mirkt.

P.S. Vienoj mano mylimų dainų iš A. raidės sako „maybe everything that dies, someday comes back” (The Atlantic city, tik ne Bruce‘o Springsteen‘o).
P.P.S. Dar prisiminiau vieną žodį iš A. - apokatastazė.

Rodyk draugams

Brolau, arba apie tą pačią dieną po kelerių

Taip, šiandien jau šešeri be tavęs. Taip, labai gerai žinau, ką pasakytum, jei būtum čia, o ne ten kažkur, tu sakytum - mergaite, mergyt mano, kaip gi tu šitaip, ir apkabintum, ir nebepaleistum niekada. Apverkčiau tau petį, nes tik ant vieno peties galiu verkti, tai tavo kairysis, ir tyliai juokčiaus į kairę ausį, nes tik į vieną ausį tikrai nuoširdžiai galėdavau juoktis - na taip, kad net graudu.

Man tavęs per mažai davė, per mažai, kad likčiau normali. Man tavęs per daug davė, per daug, kad likčiau pakankama pati sau.

Tai greičiausiai tuoj nueisiu „ten pat”, pasiprašysiu vodkės stiklinės, sulčių taurelės, šakutės, „daryk ką nori”, ir vėliau pradėsiu zyzt bet kuriam vyrui už baro - atsakyk į klausimą, atsakyk, ir dar pridurk, kaip tave vadint, paleisk dainą, įrašyk man dainą, nors žinau,  po velnių, kad jau turiu, įpilk alaus, įpilk alaus, įpilk beleko, einam parūkyt, ir pašok-padainuok, iškviesk man taksą, ką - vieni imperatyvai. Ką reiškia liepiamoji nuosaka tokiais atvejais? ..kartais man atrodo, kad šneku ja, kai prisigeriu, nes tokių sakinių (liepiamąja) negalima vertint teisingumo ir klaidingumo požiūriu. O kad tai apgailėtina, niekam iš tiesų ir neįdomu.

Visa tai intensyvumo klausimas - nes jei gerti, tai iki pergalės, jei verkt, tai tris paras, kol iškrenta akys, ir jei dirbti, tai dieną naktį, o jei galvoti, tai daugiau nieko ir nedaryti. Apie meilę intensyvumo klausimu nė neturiu nuomonės, nes vidurnakčiais žaidžiama stalo fūlė nedera su puslitrinėm bonkėm, o mano sapnai nedera su mano teorinės, blet, meilės samprata. O kalbėti intensyviai nebūtinai reiškia ką nors protingo.

O va mes tai gyvensim amžinai, brolau, juk mano rankos yra tavo rankos, juk mano siela yra mūsų, ir aš tikrai gyvensiu, nes teks, nes juk niekaip neprageriu gyvasties, nes man reikia gyventi, o jei jau gyventi, tai tik amžinai.
Uždegsiu tau žvakutę štai čia, dar neišėjus, dar iki vodkės kaip sulčių, ir šakutės, nes toje vietoje paskui žmonės keikia mane mintyse, kai iš ryto (po pietų) reikia grandyt vašką nuo baro. Ir nesvarbu, kad todėl sudegs šitie namai. Juk sakiau, kad iš ilgesio privalo kas nors sudegt.

Tai, Taip, šiandien šešeri be tavęs, ir su kiekvienais aš vis baisėju, bet tai nereiškia, kad nustojau būti paskutinė iš mudviejų genties, nes kraujas taip neatsiskiedžia kvaišalais, kad nusilptų jo šauksmas tiek, kad pamirščiau tai, kas svarbiausia. Atleisk, kad nepasikeičiu.
Nepaleisk manęs niekada.

..Įtariu, kad sutikau tavo pakaitalą, tik jis per toli, mus skiria… Rūkas manyje. Tu giliau.

Rodyk draugams

Sakalai akvariumas lapkritis

[tikslingai kryptingai for L., šypt.]

Šiandien dera klausytis taikių-taikių dainų, ir tvarkytis, ir gyventi tikru tikru tyrutėliu liūdesiu, sklindančiu iš kolonėlių. O tada išeiti parūkyti į laiptinę, nes tikri vyrai neverkia, girdėjau, jie tiesiog eina parūkyti, laiptinėje.

(iš SMS, for)
Bobutės intonacija galiu pasakyti, kad į mokyklą per pūgą eidavau septynis kilometrus su klumpėm, tempdavau tašelioką su knygom, mano veidą kapojo vanagai… Bet ale kad kas būtų gerai palupęs vaikystėj, tai nepamenu.

Užtai dabar tik rūkyti laiptinėje, su kaimynu, tylomis, tik į ausį giedant Akvarium, irgi apie sakalus-vanagus, ir užgesinus cigaretę į improvizuotą skardinę peleninę paklausti „ar žinote sakalą?”. O šyptelėjo, lyg žinotų. O suskaudo kažkur giliai, lyg tikrai žinotų.

(iš SMS, from)
Bet kad nėra gerai, yra normalu ir įprasta. Dėl to ramiau. Vadinas, mes vis dar tokios pat. Pasaulis vis dar toks pat - jam vis dar poxui.

Kada nors, kai jau praeis daug daug metų, aš prisiminsiu šitą lapkritį, ir gal jau nebesakysiu, kad tai geriausias ruduo (ar žiema) mano gyvenime, bet bus taip gera gera, taip lengva ir liūdna. Kils sakalai. Pažįstami.

Если долго плакать
Возле мутных стекол,
Высоко в небе
Появится сокол.
Появится сокол..
(Аквариум - Сокол)

[ir tu man kaip sakalas, I treasure you even much more than my brain.]

Rodyk draugams