Nerūkyk

Vakar (arba jau šiandien) apie dvi valandas čiupinėjau stalą, kol pasiekiau metų laimėjimą – priėjau išvadą, kad stalas yra stalas. Ir visai ne kokia ten spinta, kurią išvis neaišku kaip vertinti. Iš laimės dar apie dvi valandas žliumbiau kaip Marija Magdalena.

- - -

Visą likusią naktį vis tiek galvojau, kaip reikia mest lauk baldus. Jie mane erzina, jie užima per daug vietos, kur galėtų tilpti oras. Dar persidažyt sieną, turiu vieną raudoną sieną, ji irgi mane veikia nerviškai.

Tai ryte paskelbiau karą daiktams, didesniems už mane. Ne visiem, žinoma. Stalas, pvz., juk buvo pripažintas net labai user-friendly.

Uhu, dabar jau sėdžiu sau tarp daug-daug dulkių, dar daugiau visokiausio dydžio plokščių ir šiaip visų įmanomų rūšių šlamšto. Negana to, užrietus nosį, nes turbūt jau galiu vadintis sovietinių ir nesovietinių medinių konstrukcijų ardymo specialiste. Ne, nežinau tiksliai, kuo skiriasi šešto numerio varžtas nuo penkto numerio varžto, bet trenktos bobos su atsuktuvais yra praktiškai neįveikiamos. O tai, kas neišsisuka, vis tiek kokiu nors būdu gali būt išrauta nafik. Reiktų džiaugtis, kad neturiu kirvio. 

Ir sieną dažyt pradėjau, viskas dvokia chemija. Dar ir duris nudažysiu, kad labiau dvoktų. Gal net nuplėšiu velniop linoleumą, tokį šizofrenišką linoleumą galėjo sukurt tik visiškas lochas.

..štai tada grįš brolis, nuraus man galvą, ir mano pilvan galės pavasariškai prisnigti.

- - -

Žodžiu, būtinai reikėjo pasigirt. Nors atsirado tik aidas, o oro nepadaugėjo.