Nerūkyk

Ji ateina tai puikiai skylei atsidarant, kartais net prieš tai, ir ji išeina iš ryto, arba ją iškrapšto, iškviečia taksą, paglosto galvą („šaunuolė”?), išlydi.

Ji kikena virėjo pusėn, kai jis sminga ant sofos, o pati sminga jau kitos dienos vidury, už baro, wrong side, prie sudužusios Carlsbergo bonkės, nelyginant geldos.

Ji krykščia visą naktį su mylimiausia savo moterimi, ir geria su vyrais, nors šiaip viena. Ji kalba in broken English nuo tam tikro laiko, ir paskui išvis nebekalba. Prirašo vogtų minčių ant sienos, servetėlių, savęs,… ji truputį įsimyli barmeną, nes tokioms alkoholikėms tik barmenus ir temylėti, tebūnie iš tolo su priartėjimais nakčiai einant į pabaigą.

Tai ji buvo toji, kuri dalino cigaretes miesto vardo gatvėje, tai ji sutiko Dievą tulike, ir tada rėkė jam veidan „ką tu padarei, durniau”, kol Dievas atlaukė eilutę ir nuėjo pamyžt. 
 
O kas blogiausia, ji jau praganė mano avį (Nojų), ir aš galvoju - otukurvamatka, kada nors aš ją nužudysiu už visą šitą kalėdinio dydžio šūdo krūvą, prisiekiu, dar kartą išlenda iš blackout‘o, ir nudobiu tą pačią sekundę, o kol kas - ajajai, padejuokim, nes nebegaliu, nes jau nebeįmanoma ir aš nebeturiu teorijų, kas tas yra tapatybė ir smegenys.
Žodž, what happens in the bar, stays in the bar, bet oh-my, štai taip aš prisimenu viską, ką reikia užmiršti.

Ir vakar, ir šiandien posakis „pasakiau ir prisnigo” įgavo keistą prasmę. Bet ne apie tai.

Nelabai man patinka mada, kosmopolitizmas, postmodernizmas, Diurerio rankos ir visokios madonos negyvais veidais. Bet ir ne apie tai.

Mes susitinkam labai atsitiktinai, kartais planuotai, bet lyg netyčia, viskas tik - - -
Galva kaip sandėlis.

And all the fat-skinny people
And all the tall-short people
And all the nuobody people
And all the somebody people
[D.Bowie, Placebo, whoever]

Jūs tik gerbkite savo dievus, mylėkite savo moteris, ginkite tėvynę, viskas bus gerai. Sakė man taip (šiandien ar vakar?). Truputį tikiu, truputį.
Labas rytas.

Šiandien buvo graži diena.

Ryto neatmenu, nes naktis baigėsi apie penktą ir buvo sunku, bet gražiai nusibaigus parašiau kolį ir gražiai univere išgėriau vyno su kolegom.
O paskui man barmenas nepardavė nieko su laipsniais, nes jam rūpi net labiau, nei man pačiai.

Išties, ko čia krykštauju - suprantate, mane supa šviesūs žmonės, jie šviesūs, gražūs, bankrutavę ir sotūs, kartais siaubingai nelaimingi, bet visada, visada tikri. Jie daug rūko, geria ir daug skaito, nors, tiesą sakant, daugiau geria negu skaito ir rūko. Jie gali įmesti į griovį, bet patys pastato kopėčias ir ištiesia ranką. Jie draugiškai (ir reguliariai) mėto akmenis į mano daržą, išvadina kokia mėšlynų rože ir chronių gražuole, tada stipriai apkabina, ir mes linguojam, linguojam kaip paskutiniai kvailiai vidury baro, vidury. Ir myliu aš juos.
Ir kalbam mes jau apie viskąviską, nuo „to pydero Caravaggio” iki asmeninių nuodėmių, nes kaip sakė Hume‘as „nemalonus yra pašnekovas, kuris nieko neužmiršta; reikia pamiršti vienos dienos kvailystes, kad paliktum vietos kitos dienos kvailystėms” - taip natūraliai gimsta tie šokiai ant stalų, virtuoziški gestai, iškalbingos mimikos, taip laužomos tulikų durys ir stereotipai, taip apsigyvenama nebe namie.

O čia grįžus, čia namie stovi laikrodis, nė nespėjęs prasisukt valanda atgal, namie darbai užgriozdino ne tik stalą, namie Kantas pasakoja apie pamišimą, palestiniečius ir intelektą, ir netyčia prisimenu, kaip prieš kokias tris dienas kūnas ketino apleisti supuvusią pragertą sielą, bet. Viskas yra geriau, ir šiandien tai jaučiu stipriai kaip niekad.

Ir Dievas mane myli. Nors vis tiek bus lapkritis. Važiuoju tėviškėn, kaip į sanatoriją. Šypt.

Labanakt.

VLADIMIRAS (įsižeidęs, šaltai). Ar galiu sužinoti, kur ponas praleido naktį?
ESTRAGONAS. Griovyje.
[S. Beckett „Belaukiant Godo"]
————————————————

Taigi. Gyvenu gerai. Toliau geriu-geriu, toliau vogiu internetą iš kaimynų, kartais parodose grožiuosi rėmeliais, ir susinervinus imu kramtyti nagus, o ramybės dažniausiai man neduoda klaikiai juokingi dalykai.

————————————————
ESTRAGONAS. Nieko nevyksta, niekas neateina, niekas neišeina, baisu.
[S. Beckett „Belaukiant Godo"]
————————————————

Be to, baisu prisipažint, bet man niekad nepatiko Platonas. Nors-tu-ką.
O šmaikštuolis Kantas tuo tarpu (netiksli citata iš svylančio darbo): Mirštančiajam dažnai būna svarbu, kad jį palaidotų jo sode, arba medžio paunksmėje arba sausoje vietoje, nors pirmuoju atveju jis niekaip negali tikėtis gražios išvaizdos, o antruoju nėra pagrindo nerimauti, kad dėl drėgmės jis gaus slogą.
Ha-ha. Juokinga. Moron.

Tiek apie vyrus.

{Ai, nors dar šia tema turiu vieną asmeniškai nukreiptą klausimą - tai jūsiškis palikuonis berniukas ar mergaitė? Ir dar, ir dar vienas - o ar žiūrite į jį naktimis, ar galvojate, kas per velnias, kas per, jis toks negali būti iš manęs? Jei taip, tai žinokite, gali. Dar ir kaip.}

————————————————
ESTRAGONAS. Pasakoja savo gyvenimą.
VLADIMIRAS. Jiems negana to, kad gyveno.
ESTRAGONAS. Jiems reikia pasipasakoti.
[S. Beckett „Belaukiant Godo"]
————————————————

Pavargau švęsti šitą liūdesį, šitą velniažin ko ilgesį, gal traukinių, traukinių, gal laivo per vandenyną (nemėgstu lėktuvų), o už vandenyno tik tamsi naktis, pilkos akys.

————————————————
ESTRAGONAS. Kažką girdžiu.
POCO. Kur?
VLADIMIRAS. Tai širdis.
POCO (nusivylęs). Šūdas!
[S. Beckett „Belaukiant Godo"]
————————————————

Dar turiu tokią juokingą istoriją (apie ką mes, po teisybei, čia ir susirinkom šnektelt) - buvo šūdina diena, spalio penkiolikta, 2009 m., aš jau buvau plius-minus išsiblaivius, muilo burbulų pūtimas prie fakulteto katedros jau buvo istorija, kaip ir gėdos jausmas, kai mane prigavo tai darant, ir buvo praėję staigūs rimti pokalbiai, spaudimui su laipsniais mušant į smilkinius, ir visa kita - aš jau buvau pagalvojus, iškalbėjus ir išsiskundus apie viską, ką tik sugebėjau tądien išspausti, truputį skaudėjo galvą, ir aš rūkiau, ir

————————————————
VLADIMIRAS. Ką gi dabar darysim?
ESTRAGONAS. Lauksim.
VLADIMIRAS. Taip, o belaukdami?
ESTRAGONAS. O jeigu pasikorus?
[S. Beckett „Belaukiant Godo"]
————————————————

Bet taip ilgai laukti neteko, nes Jis atėjo. Raukšlėtu veidu, su lazda. Jis kalbėjo rimuotai, liepė mesti rūkyti, sakė „prisimink mane, kai bus liūdna, aš toks mažas, sulinkęs…”, dar palinkėjo keleto gerų dalykų ir, ir: „leisk pažiūrėti tau į veidą, turėsiu ką sapnuoti”. Pažiūrėjo, liūdnai šyptelėjo, ir nuėjo. Ir dingo tarp gatvės žmonių, kurie tądien kaip niekad priminė scenos statistus. O ir pastarieji išnyko už poros minučių.
Tyla. Ir sutemo. Galvoju, žinote, galvoju - Tavęs laukiau ne tik šiandien.

Jis baisiai geras, baisiai vienišas, ir JIS MUS SAPNUOJA. Dar vienas dalykas, sakė - kai Jis užvalgo šaltalankių, dar gali mylėti. Valgyk šaltalankius, valgyk šaltalankius, valgyk.

Ne Dievas, tik…

————————————————
ESTRAGONAS. Jo vardas Godo?
VLADIMIRAS. Atrodo.
[S. Beckett „Belaukiant Godo"]
————————————————

Nors kitą dieną aš vis tiek nusikaliau iki emocinio griovio, tos 600 milisekundžių, kai mintis virsta žodžiu, yra sušiktas prakeikimas, o tas žmogiškas talentas pribaiginėt kitų mintis yra nuodėmė.

————————————————
ESTRAGONAS. Ką?
VLADIMIRAS. O jeigu ėmus atgailauti?
ESTRAGONAS. Dėl ko?
VLADIMIRAS. Tiek to… (galvoja) Nėra reikalo per daug gilintis.
ESTRAGONAS. Dėl to, kad esame gimę?
[S. Beckett „Belaukiant Godo"]
————————————————

Tai todėl sekmadieniai būna liūdni ir nevykę.
Einu, atversiu langą ir įleisiu vieną negražų naktinį drugelį, plakasi-plakasi į stiklą, jis turbūt nori peržiemot už mano radiatoriaus.

Labanakt.

(be pradžios)
Anonsas: girsiuos.

Aš didžiuojuos savim už tai, kad pastarąsias porą savaičių begerdama dieną-naktį sugebėjau susiplanuoti, ką veiksiu išsiblaivius. T.y., pakeliui nuo barų iki lovos (arba atvirkščiai) ne tik įvykdžiau grafomanišką pareigą prirašyti visko ir pribaigiau versti pjesę, aš dar ir susitariau dėl kursinio, susitariau dėl remonto, dėl nuomos, dėl darbo smulkmenų (makulatūros trūkumas), kažkokios naujos formos santykių, etc, etc. - ir viskas į šviesiąją ateitį.

O vaizdas išties įdomus, bet būtų kur kas mažiau šviesus ir džiuginantis, jei prisimintume, kad po kiekvienu aukso kibirėliu yra šūdas - tuo pat metu nusidėjau su suomiu, paskui suomis nusidėjo su graike, tada aš nusidėjau su čeku, kažkoks išsitęsęs pseudoplatoniškas internacionalinis svingerių vakarėlis (??), ir fūlė (ne tik stalo), dar kažkada lindau prie barmeno, kuris iš tiesų daugiau draugas nei barmenas, ir jis man priminė keletą nuodėmių iš seniau, ir mes tada juokėmės, ir dainavom „kalnų erelį”, nugirdžiau tuos vyrus, o su kitais valkatom vieningai nusprendėm, kad Lietuvoje žmonių mažoka, nes pusė jų tyliai išdvesia rudens naktimis nuo šalčio, ir dėl tos pačios priežasties aš kartais pašniurkščioju, kai jaučiu savo kūną, o kur dar rytiniai sapnai, plaunantys ir taip kenčiančias smegenis, o kur dar paskaitos, prieš kurias mane ypač traukia gražusis fakulteto grindinys, būtų gerai kada nors ištuštint savo butelius bent iki patekant saulei - bet taigi velniop tą sąžinę ir moralę, (nežiūrėk po dangčiu, dar rasi lavoną), visus aukso kibirėlius juk dera palikti ten, kur jie stovi, tebūnie po jais tas mėšlas, nes girdėjau (ir iš protingų), kad šitą veiksmą netgi galima vadinti ars vivendi, arba tiesiog šiaip - paslapties menu, na, kai supranti, kad ta nuostabi paslaptis tikrai yra grynas šūdas, bet apsimeti, kad nesupranti, ir nekilnoji tų-blet kibirėlių, ir nusilenki simuliacijai, kad nesugadintum spektaklio.
[Akivaizdžiai puikus sakinys pavyko, girdžiu rišlumo ekspertų aplodismentus.]

Žodžiu, jei jums kartais taip nutiktų - kiek atsigaivelėji, ir iš blackout‘o pradeda lįst visai puikios idėjos ir planai - skųstis nedera (girtis šauniau). Juolab jei pritom dar suvoki, kad atmintis po tiek kvaišalų išgyveno tik stebuklo būdu, ir jei nebūtų likimo-Dievo-tvarkos, jau seniai voliotumeisi privemtam griovy užuot skaičius sau fenomenologijos dievukų (arba šiaip dievukų) traktatus neaiškiu laiku on hangover.

Štai jau ryškėja tikroji krykštavimo priežastis - nupaišiau sau tapatybės kontūrų eskizą: mano socialinis statusas akurat yra nusigėrus karalaitė su optimistiniais nukrypimais. Aš esu tai, ir sekdama savo pačios aukso kibirėlių teorijos principu, patogiai ignoruosiu tą graikų (?) pavyzdį apie laivą ir palaipsniui pakeičiamas visas jo detales, nes nenoriu būti suvartyta - tai, ko negali nuginčyti, reikia ignoruot, o tai, ko negali iškelti į (vandens, o Tali?) paviršių, reikia pervadint povandenine valtim.

- - - - - - - - -

O vis dėlto, kas tu tokia, kas tokia? (Gadameris sakė, kad hermeneutinė sąmonė nesitenkina duotais atsakymais, ir visada „leidžia matyti, kas klaustina”. Nors, tiesą sakant, mes nelabai mylim šitą vyruką, o ir sąmonė mūsiškė ne hermeneutinė, tiesiog sudžiūvus nuo alkoholinės dehidratacijos, so fuck you in advance, darling.)

- - - - - - - - -

(skaičiau šįryt apie trečią, užrakintam bare)
„6.373 Pasaulis nepriklauso nuo mano valios” [Wittgenstein, Tractatus]

Tai jau pabaigos tostas.
O dabar marš prie knygų, vis tiek nemiegosi, karalaite tu.

Susivėlę plaukai, jo susivėlę plaukai, jis turėjo plaukus
Nemirk
Nemirk
Nemirk
/don‘t/
Mano mylimiausias vyras virto medžiu, į medį suskrido paukščiai, mes kilom į dangų
Į medį sulipo vaikai, mes buvom vaikai, tikrai buvom
Tu esi visose kūno linijose, medžio rievės, ištatuiruoti žodžiai, tu, mes, įvardžiai
Tu čia

/pasilik/

Atsibudus buvo taika, nors trumpam.
[Atsibudau apie trečią, žiūriu, šaltis krečia.] Dar žiūriu, mano biografijos faktai išblukę - vardą ir veidą dar atgaminu, tačiau visa kita… visa kita - lyg trintuku, likę tik kontūrai.
Paskui informacija per dešimt sekundžių atgal, ir kraujas iš nosies - kursinis, vyrai, paskaitos paskaitos, Sodeika, Mahometas, mano nauja lova, aš glausčiausi ir niurkiausi, rūkiau per lietų, ir Leo, šnekėjau su, kažkas išpynė man plaukus, nuo kada jie ilgi, ir toliau.

Kaip čia yra, kad glaudžiu servetėlę panosėj, kaip čia yra, kad nebegeriu su moterimis. Žmonės kelias į darbą, o aš vis dar valkiojuos skersgatviais su puspilniu buteliu, man laiko už rankos, o mano ranka subintuota - ir bum, aš vėl lovoj, remiuosi į sieną, remiuosi, ir kaip liūdna remtis.

Dieve, kur tu būni, kai tavęs čia nėra?

Tai gerasis ruduo baigėsi. Tai sąžinė vėl ima kaukt, jei į sieną užsispoksau ilgiau nei valandą.
Dar tai reiškia, kad makulatūra ant stalo įžūliai dauginasi geometrinės progresijos principu - beveik galėčiau prisiekt, kad jos net per šią naktį tyliai padaugėjo, bet ką jau čia su tais iš(si)dūrinėjimais. Be to, ten yra bibliografinių vertybių, kurios, galimas daiktas, po poros šimtmečių slėpsis po stiklu kokiam nelankomam archyve - o aš būsiu pačiupinėjus tuos popieriukus. Ha. Mano pirštų antspaudai dar niekada nebus buvę tokie reikšmingi.
(Nusišneku.)
 
Ir lauke aš jau mėlstu. Šū. Protestavau nenešiodama palto, nes jau kai apsirengi paltą, tai nusilenki tam šalčiui, jis ima atsiliept iš vidaus, ir tada jau tikrai niekas negerėja iki pat pavasario, kol po sniego jausmo laikotarpio iš naujo pradeda pilti nuobodūs lietūs, bet tai veeelnias, mano kūno temperatūra ėmė mane per dažnai guldyt lovon, o dar tas pastovus šniurkščiojimas nosimi, etc - taigi, paltas. Taigi, šaltis.

O dar nutinka visokie debiliški sutapimai - aš tikrai nebetempiu savo skaitomų tekstų į gyvenimą, tikrai tikrai, bet jie patys ateina, turiu galvoj žmones, žmones tais pačiais vardais, tamsiaveidžius ir besijuokiančius, jie eina ir eina, epizodais, tomis dienomis, kai kalbu tik angliškai - Mahometas, Khalidas, never fall for a muslim guy, bet kas per nesąmonė, kas per nesąmonė - jei dar atsitiktinai įsivelsiu į reikalą su al Qaeda ir apsivyniojusi sprogmenimis tiesiu ranką mergaitei su balionėliu, ou est mama, Disneyworld Europe, be vienos minutės dvylika, tai jau nebetikėkite nedeterminizmu, nes yra ne tik tvarka ir likimas, yra netgi tikslūs žaidimo scenarijai šitam durnyne, kartais įvardinamam kaip nors skambiai. Gyvenimu. Ar dar kaip.
…O mes tylutėliai pasišnekam apie tai, suglaudę galvas, švintant.
- - - - - - - - -
Sapnavau save vaikštančią šukėmis ir pabudau prieš pat vėjui gretimam kambary numetant milžinišką veidrodį, ir pastarasis su trenksmu subyrėjo į mažyčius gabalėlius, buvo pusė penkių, grindys nusėtos mažyčiais mano atvaizdo fragmentais, tik jau nevaikščiojau po juos basa, nes neskauda tik sapnuose, o ir taip jau esu sužalojus vieną savo galūnę. Bet rašyti netrukdo.

Ir vėl vogiu minusinį laiką iš miego, nes greičiausiai turiu metafizinių skolų, taisytinu girtu kalbėjimu tam palaipsniui bjūrančiam rudeniui į ausį. Ir ne tik, ir ne tik, nes dar tie graikai, „Spartaaaaaaaaaaa!”…, alfa beta.
Tiek to. Skauda galvą.

Labanakt.

______________________________________ (papildymas iš 2009-10-05/06 nakties)

ha-ha, in case jei pagalvočiau, kad mane nustojo persekiot viena su kita susijusios nesąmonės. (žvilgt į laiką, žvilgt į post’inimo laiką.) O juokas net nebuvo ironiškas, greičiau iš isteriškų serijos.

Pirmiausia sėdėti, atremti galvą į ką nors savo, gal į ranką ties krumpliais, atšaldyti kaktą, rūkyti, rūkyti

Linguoti, sunerti kojas lotosu, degioti ugnį
Žiūrėti į raštą (, nes)

Sulaukti (blet) Kanto, jau ne knygose - rankraščiuos, tokia Antropologija, bet juk kažko tai tikrai jis nespėjo išversti
Suskaičiuoti laiką, kurio nebebuvo (kiek ironiškų išraiškų variantų, kokie mes kandūs)
Dievinti raštą

Vaikščioti ratais (noli tangere?), apeiti baldus, gyvulius, stuksenti į visas vazas, kitus skambius paviršius, vengiant per didelių plotų, kad nenugąsdintų

Paskui daiktus nešioti iš vietos į vietą, dėlioti ir taikyti-taikyti, kad derėtų vienas prie kito, aidėtų, kad būtų gražu, kad aišku, kaip raštas
Paskui daiktus mėtyti, kartais daužyti

Slėpti knygas, slėpti Kantą
Tamsiuose kampuose, kur nė vorų nebeliko, arba šaldytuve, dar galima - kriauklėj

Užkurti namus, koks bardakas

Sėdėti, vėl remti galvą, kad nenuriedėtų, vėl rūkyti, vėl narstyti kojas ir kitką
Iki pat kol nieks nebepuola, niekas neieško ir nieko nėra ir niekas aplinkui neaidi
Tyla
 
(Nereikia galvoti)
Koks šūdas ta logika, nachui, eiti miegoti.

Jei dar kam atsitiktinai kiltų klausimas, kaip atrodo trumpakojis stekas, tai jis atrodo va taip:

 …o ilgakojis - taip:

Ir kad daugiau negirdėčiau, ir negaučiau durnų e-mail’ų. Ačiū.

Labanakt.

P.S. Ne, avių aš nepiešiu.

(Arba - „aš tau parodysiu laimingiausią žmogų…”)
- - - - - - - - -
Tai tikrai gražiausias ruduo mano gyvenime, aš ir nematomi draugai jau vieningai nubalsavom. Dub‘as ir nuostabios jo padielkos, Vilnius, istoriniai filmai, šniaukura, saulė, senieji graikai. Kažkoks hipis indas iš eastern q-q-land, kažkokie suomiai, geriantys čia jau trečia savaitė pagal Erasmus programą, ir dar kiti vyrai, kurių vardų rytais neprisimenu, bet niekas dėl to per daug nesiparina. Ir, pvz., tortas, kurio maždaug 90% ingredientų sudaro degtinės atmainos. O iš tikrųjų tai niekas čia pas mus alkoholio nevartoja („kramto” nesiskaito?), bet rytais visi godžiai geria šaltą vandenį. Nuolat.

Svarbu, kad visa tai kraujo kiekio neviršytų.

..beje, dar pamenu, kad vienam iš jau minėtų suomių kartą maišydama kalbas aiškinau, kas yra sąžinė - pradėjau nuo „moral principles“, o baigėm tuo, kad jokių principles mudu neturim, nes jis paukštis, o aš medis. Idealiame pasauly mes sugyvenam simbiozės būdu, nors iš esmės ir šitame neblogai sekės. Cheers ir pojechali.
- - - - - - - - -
O kadangi neseniai kiek prasiblaiviau po (+/-) keturių parų, ir tada - och - staiga pasirodė, kad esu paskaitoj pas vieną iš-tų-autoritetų, tai apsinuodijimo simptomai pasireiškė neišvengiamai. Pirmiausia pastebėjau kažkieno pirštų antspaudus ant savo rankos virš alkūnės, o paskui, paskui..
..sakau, neišsimiegojau, prastai miegojau, nū. Šūdinai miegojau. Todėl ir balsas klaikus, ir veidas klaikus. O jei man taip neskaudėtų galvos ir nustočiau drebėt, būtinai papasakočiau jums, ko ten beklausėt apie Kierkegaard‘ą ir ką jis su raštu turi bendro. O galbūt, jei kojos eitų, tai jos dabar negadintų jums vaizdo (batai lyg vakar būčiau inirtingai dalyvavus bulviakasy) ir neštų save ir mane namo, gal mokytis, gal gaivaliotis, gal kas nors net pamestų alaus iš šaldytuvo, o gal net pagaliau išsikuopčiau nuosavą tvartelį, nes numanau, kokio baisumo dabar turėtų būt ta vieta.

Deja.
..nepravėriau burnos, labai sunku buvo.
- - - - - - - - -
Nežinau kaip ten dėl (šito-ano-paties) pasaulio, todėl, kad man dar reikia daugiau rudens, vandens ir mažiau (šito-ano-paties) pasaulio. Mhm. Tiesiog mažiau domėtis. Taip. Tegyvuoja mėlynieji paakiai ir mėlynės virš alkūnių.
Sakė, dabar pats metas gydytis bet kuo, kas sveria ne mažiau 40% vol. ir nėra degtinė, bet aš turbūt renkuosi savo rudeninę lovą (ten yra klevo lapų), o gal susisuksiu right here šiukšlinoj virtuvėj ant žemės, nes ne visų patarimų juk dera klausyti, ir velniop tą alkoholizmą, nes mes ne tokie. Ane.

..štai būtent tokiomis dienomis vis kartoju „jei ir turiu sielą, tuoj ją išvemsiu”. Ir saldžiai šypsausi, nes labai gerai yra, iš tiesų. Turėti arba ne, kad tik šį gražų rudenį.