Nerūkyk

(Kodėl visada taip nelengva ką  nors pradėti?)

Jaučiuosi bjauri. Kaip karas, kaip pagirios, kaip kiekvienas sekmadienis (o jų nekenčiu, neracionaliai, bet iš širdies). Šiandien kaip niekad norėčiau susikeist su kuo nors vietom - iš veidrodžio žvelgia kažkokia pelkių gražuolė, panaši į begemotą, šukuosena vėl rėkia, kad turbūt iškritus iš šiukšliavežio stabdžiau galva, paakiai juodi juodi (bene vakar gėėėėrei??), o dar ta šikančio drambliuko veido išraiška… Žavu. Nors jaučiuosi bjauri ne tik todėl. Jaučiu sąžinę, sunkiai. Nedarau nieko, ką reikėtų daryt, nevedu šuns pasivaikščiot, nerašau idiotiškų sms‘ų savo antrai pusei, neskaitau literatūros univerui, nors iki vieno smagaus kolio kokios.. keturios dienos?.. (Aš tikrai nesveika). O sąžinė, ką sąžinė, be jos kai kurie žmonės sėkmingai-ilgai-ir-laimingai gyvena. Aš irgi ją dažnokai išjungiu, net per dažnai, užtai ji man atsikeršija dienomis kaip ši, užgriūdama visu svoriu.

Bandydama ją nuramint, nutariau mažint surūkomų cigarečių kiekį - šita diena kaip tik tam tinka pagal savo šlykštumo laipsnį. Nors tai vienas iš dalykų, kuriuos pažadėjau sau dar per gimtadienį. Vis neprisiruošiau įgyvendint (jau praėjo beveik trys mėnesiai).

Taigi kol kas rūkiau tik du kartus. Šauni moteris. On the other hand, labai gražiai nyksta šaldytuvo turinys ir jaučiuosi dar bjauresnė. Sako, mesdami rūkyt žmonės daug svorio priauga, nes pastoviai nori valgyt. Nesąmonė, jie ne valgyt nori, tiesiog nėra ką daryt - atsiranda kažkokia ertmė įprastinėj dienos veiksmų tvarkoj, kurią žūtbūt reikia kuo nors užkišt.

Aišku, aš asmeniškai turėčiau ją užkišinėt pasivaikščiojimu su šuniu, rašymu, Homeru, Aischilu, Sofokliu, Euripidu, Aristofanu, Menandru, Terencijum ir Plautu, o vietoj to (ir kad dar kartą nepersivalgyčiau) susikūriau blog‘ą ir kad kliedžiu čia, kad kliedžiu.. Net nesitvarkau, namie vėl sąvartynas-mėšlynas-šiukšlynas.

Tiesa, dar yra geras dalykas - šiandien į ausį nuolat gieda Alexi Murdoch. Palaiko morališkai. Ryte radau kompą nuveikusį gerą darbą – šitas caca kažkuriuo nakties metu man parsiuntė dovanėlę – folder‘į „Alexi Murdoch - Time Without Consequence [2006]“. Dieviškas albumas bjauriai dienai. Bjauriam sekmadieniui. Ir man, bjauriai. Bet rūkančiai mažiau. So -

(O štai baigti man lengva . Dažniausiai.)