BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie gėrį, socialumą, rudens pabaigą, pasikartojimus

Šiandien buvo graži diena.

Ryto neatmenu, nes naktis baigėsi apie penktą ir buvo sunku, bet gražiai nusibaigus parašiau kolį ir gražiai univere išgėriau vyno su kolegom.
O paskui man barmenas nepardavė nieko su laipsniais, nes jam rūpi net labiau, nei man pačiai.

Išties, ko čia krykštauju - suprantate, mane supa šviesūs žmonės, jie šviesūs, gražūs, bankrutavę ir sotūs, kartais siaubingai nelaimingi, bet visada, visada tikri. Jie daug rūko, geria ir daug skaito, nors, tiesą sakant, daugiau geria negu skaito ir rūko. Jie gali įmesti į griovį, bet patys pastato kopėčias ir ištiesia ranką. Jie draugiškai (ir reguliariai) mėto akmenis į mano daržą, išvadina kokia mėšlynų rože ir chronių gražuole, tada stipriai apkabina, ir mes linguojam, linguojam kaip paskutiniai kvailiai vidury baro, vidury. Ir myliu aš juos.
Ir kalbam mes jau apie viskąviską, nuo „to pydero Caravaggio” iki asmeninių nuodėmių, nes kaip sakė Hume‘as „nemalonus yra pašnekovas, kuris nieko neužmiršta; reikia pamiršti vienos dienos kvailystes, kad paliktum vietos kitos dienos kvailystėms” - taip natūraliai gimsta tie šokiai ant stalų, virtuoziški gestai, iškalbingos mimikos, taip laužomos tulikų durys ir stereotipai, taip apsigyvenama nebe namie.

O čia grįžus, čia namie stovi laikrodis, nė nespėjęs prasisukt valanda atgal, namie darbai užgriozdino ne tik stalą, namie Kantas pasakoja apie pamišimą, palestiniečius ir intelektą, ir netyčia prisimenu, kaip prieš kokias tris dienas kūnas ketino apleisti supuvusią pragertą sielą, bet. Viskas yra geriau, ir šiandien tai jaučiu stipriai kaip niekad.

Ir Dievas mane myli. Nors vis tiek bus lapkritis. Važiuoju tėviškėn, kaip į sanatoriją. Šypt.

Labanakt.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą