BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie judesius, grafomaniją ir planus

(praleista įžanga apie nemiegojimą ir optimistines orientacijas)
- - - - - - - - -
- Jeigu labai storas žmogus įlipa į automobilį, ir automobilis nuvirsta ant šono, tai ką jam galvot - kad jis per storas ar kad mašina nevykus?
- O jei rėki į savo galvą kaip į gilų kibirą „smegenys, ar jūs esate?”, ir iš ten atsiliepia „esame”, juk čia gali būt tik iškrypęs aidas, juk gali, ane? (*beždžionė mušanti metalinėm lėkštėm*)
 
- O jūs kaip nors paaiškintumėte tokį fenomeną: mergiotė iškrenta iš važiuojančio takso, kartu išsitempdama dar vieną keleivį, per kurį persiverčia beveik salto mortale ir veidu iškala kito automobilio priekinį žibintą? (aš irgi nesuprantu, apie ką mes)
- - - - - - - - -
Kažkada labai valkiojau frazę apie „knygų tempimą prie biografijos”, kas yra keistoka, turint omeny, kad biografija irgi yra rašytas daiktas, t.y. aprašytas gyvenimas, bet dabar man čia prie nakties nuotaikos reik pasakyt, kad tikri grafomanai atlieka kur kas keistesnį judesį - gyvenimą pritempinėja prie biografijos. Juk jei grafomanas gyvena tam, kad galėtų rašyti, jis apskritai daro tik tai, ką gali aprašyti, ir jam automatiškai išeina nugyventi tokį sintetinį gyvenimėlį, susimuliuotą tokį, simuliaciją. Si-mu-lia-krą. (gal dar yra žodžių su šita šaknim?..)

Na, kadangi raštas/kalba mums (ne šiaip kokiems Rytų prietrankoms) niekad nesukimba su pasauliu tiek, kad idealiai jį atitiktų - gerai rašomas, tarkim, dienoraštis suformuoja tokį šizofreninį atspindį, personažą, kuris ilgainiui ne tik kad pradeda savarankiškai būti, bet ir įkyriai lįsti į asmeninę realybę, kol nejučia ponas grafomanas ima valgyti ir kvėpuoti (jau nekalbant apie kitką) orientuodamasis į savo rašliavos veikėją. Atsiranda įprotis kaip per filtrą praleisti kiekvieną savo veiksmą, pastoviai viską vertinti banaliu „įmanomo parašyt” kriterijum - tada tai, ko negali parašyti, nuolat lieka kažkur tikro gyvenimo užriby, kitaip tariant, tai išmetama į beprasmybių šiukšlyną, kuriame paskui ima voliotis daxuja visokių gerų dalykų, kurių nebeišeina deramai įsisąmonint.

(Kai burbu, kad man kalba ropoja sienom, iš tiesų aš skundžiuos apie tai, ką ji apeina.)

Žinoma, šaunu, jei esi Wittgenstein‘as ir gali sukurti veik neįmanomą daiktą: rašyti rašyti rašyti tokį rėmą aplink tam tikrą dalyką (kuris nuo to lyg ir kiek nusišviečia, bet šiaip-tai-nė-velnio), kol galiausiai nuostabiai „pričiumpi vėją ir jį supakuoji” - įrėmini tuštumą. Ir ji kaba tada gražiai įrėminta, o tu ne tik gali jaustis teisus ir teisingas ir tiesingas, tu nelyginant koks Horacijus jau exegi monumentum, jau iškėlei save už erdvės ir laiko, ir gali nesivartyt kape, kai kokia tūpa mergaičiukė žiūrižiūri į tą tavo tuštumą, žiūrižiūri ir paskui graudžiai verkia, nes labai sunku, net skauda apie ją tylėti ir vis norisi pasakyti ką nors, kas galėtų sugadint tą nelemtąją tavo tezę, stačiai sušikti ir suardyti, kad bent koks žodžiukas, bent šnabždesys prasimuštų, kad bent kas. [...]
(įsilinksminau)

O geriausia, geriausia dalis šitoje istorijoje man išeina su mirties baime, nes taigi jei negyveni (simuliuoji), niekada iš tiesų nemirsi (nors, žinoma, ir monumentum neturėsi).
Grafomanai gyvena negyvendami, tai ir miršta nelabai turbūt mirdami - taigi ir puiku, ir žudytis nereikia, ir jokių „būti ar nebūti”, ir apskritai, dievaži, kaip poetiška.
- - - - - -
Kai manęs paklausia apie planus… Šiaip tai manęs per dažnai klausia apie planus, tarkim, ką veiksiu vėliau (kada nors) ir pan. - tai aš dabar jau sugalvojau ką dar galima atsakyt be visokių išvedžiojimų.
Nes kai, suprantate, vakarais pasėdi fakulteto katakombinėse auditorijose iki pat temstant ir namų darbams gauni pasiūlymą pažaist rusišką ruletę, kad pajustum bent menką atspindį to judesio, kurį daro egzistencialistai, siekdami peržengt sąmonės išsidabartinimą, tai, matyt, tie ateities planai gali sietis tik su minkštom sienom, ir ne kitaip. Aš juk jau po vienerių metų tokių praktikų totaliai susidabartinsiu ir būsiu tik čia ir dabar, todėl tikėtina, jog čia ir dabar su manim kartu sėdės Elvis, pokemonai, Kantas ir kiti mielai kartkartėm užsukantys draugai. (Dėl logikos - tiek to, man visada gerus pažymius rašo iš meilės. Meluoju.)

O pralošęs rusišką ruletę vis tiek lieki tik beprotis, kvailai išsiviepęs po tuščio ginklo tarkštelėjimo.

..žodžiu, kai kitą kart manęs paklaus apie planus, jau ramiai sakysiu „aik tu nx, durniau“, ir problemos kaip nebūta. Dar svarsčiau variantą ištiest rankas į šonus ir užstaugt ‘εγω ειμι το αλφα και το ω”, bet kad nemoku deramai sudėliot aspiracijos ar kokių-ten-kitokių kabučių ir kirčių, o po metų, kai jau neva normaliau pramoksiu senųjų graikų senojo kalbėjimo, kaip jau minėjau, galiu būti ten, kur net saulė nešviečia (ir turiu galvoj ne universiteto katakombas), tai lieku prie pirmosios minties.
- - - - - - - - -
Labas rytas, juk nebe naktis, ką jau čia su tais melavimais.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (5)

  1. yra dar SIMULTANAS - kai benderis zaide sachmatais su to miestelio megejais.

  2. simulikaras deja pagaliau jau patapo aborigenu isisavinta savoka. na ta prasme…

  3. gerda (uzsuku kartais):

    jo jo, vietoj gyvenimo, arba, sociau uz gyvenima (cia apie grafomanija linktelejau, ar pliaukst toki pritariamaji per peti padariau, ai kazkaip).

    Jei rimtai tai - kaip gyveni?

  4. Jei rimtai tai - kaip mes dabar, gal einam kada kur-alaus, kol ruduo? Papasakosiu, kaip negyvenu, ir paklausiu tavo istorijos. Ir bus gerai. (nes dar geras ruduo) :)

  5. Really good posting. Thank you. Please make sure to keep writing.

Rašyti komentarą