Labas rytas, tryliktoji
Panašu, kad totaliai nusigyvenau - man neparduoda cigarečių. Penkiolikos parduodavo degtinę, o dabar neduoda Marlboro. Šlykščiausia, kad dabar vienintelis dokumentas, kuris patvirtina mano amžių ir egzistavimą, yra pasas, tai man dabar visur jį nešiotis, ar kaip? Aš gi išsiblaškius ir šikniarankė, tuoj pamesiu. Kodėl nėra gyvenimo?
- - - -
Kažkas čia iš mūsų buvo Akropoly. (žiūriu į lubas)
Pasilanksčiau stabui. Žinau, nieko gero, JėzauMarija-a-a, jie juk net paveiksliukus automobilių stovėjimo aikštelėj priklijuoja - turbūt tam, kad pasijustum dar idiotiškiau, nes išėjus gali suprast tik vaikiškus piešinėlius su drambliukais, skėtukais, šūd..
Bet ten yra tokia vieta (kažkur tarp parduotuvių ir tuliko), kur eksponuojamos nuotraukos (www.fotos.lt), ko aš ten ir nusitrenkiau. Be to, sumedžiojau lipduką „vieta rūkymui“ (nukeliavo ant balkono durų) ir nusipirkau laikrodį. Nes namie be laikrodžių turbūt niekam nesigyvena. Paplokim Akropoliui.
- - - -
Pastaruoju metu, kur kas geriau nei į ateitį, man šamanaujasi virtuvėj. Įsivaizduoju, kad esu virtuvės dievas. Ko gero, ten galėčiau sukurt ir atominę bombą. Didybės manija. Nesvarbu, kad svogūnus pjaustau su guminėm pirštinėm.
- - - -
Mąsčiau (!), kad reikia prie daiktų prisiklijuot lapelius su pavadinimais, „popierius“, „šaldytuvas“, „žirklės“ ir pan. Nes auksinės frazės, pvz., „nepasitikėk niekuo“ arba „gyvenk šia akimirka“ yra nesąmonė. Nesąmonė tai.
Galiausiai imi spoksoti į viską lyg matytum pirmą kartą, tik kažkaip naujo pažinimo džiaugsmas neateina, ateina tik pasimetimas ir varanti iš proto vaizdų griūtis. Išbandžiau praktiškai. Tik tam, kad sukraučiau batus į šaldytuvą, o žiūrėdama į knygą matyčiau špygą. Kad suprasčiau, jog niekonieko nesuprantu.
- - - -
Nepažįstamasis. Uhu, užkėliau tave ant pjedestalo. Ar šiaip stalo. Kas yra stalas?.. Klausyk, einam kavos. Kito dešimtmečio galiu ir nesulaukti. Nesikabinėsiu, patylėsim sau. Jau seniai tylėjau apie viską, o tu vienintelis pasaulyje, su kuriuo galėčiau taip – kartu ir po vieną. Arba einam penktą ryto pažiūrėt į miestą, kuris mane prarijo. Dauguma vietinių nė nežino, kad Vilnius gražiausias penktą ryto. Tiesa, tam reikia tikro pavasario, ir saulės, kitaip aš įgaunu melsvą atspalvį. Nemėgstu mėlynų atspalvių.
- - - -
Noriu atgal į mėnulį, man sakė, kad aš iš mėnulio, noriu atgal.
- - - -
(padejuokim)
Neturiu nė vienos įvardijamos problemos. Tik tos neįvardijamos problemos pasekmes, kurias gal irgi susigalvojau. Norėčiau atgalvot, nes kažkaip nelinksma. Kaip atsiimt atgal mintis?
Ir vakar apskaičiavau savo determinantą, jis lygus nuliui. Matrica išsigimusi. Eik šikt, Krameri.
(a tu kada-nors nustosi keiktis?) Keikiuos, nes aš blogas žmogus.
- - - -
Labas rytas, tryliktoji.
Rodyk draugams
kaip pavojinga užeiti į akropolį….kaip mintys tada pasileidžia nedrausmingai lakstyti…
Taiptaip, ką-nors gi reikia apkaltint, negi baksnosi dabar į bobišką plepumą. :) Nebemoku užsičiaupt.
(labas rytas, ir jums)
jo, aš užaugau (taiptaiptaip) ir supratau, kad frazė "gyvenk šia akimirka (kad ir diena)" nelogiška.
neįmanoma. ir nafig, ir nereikia šito. tik žinai, man labai patinka sakyt (neseniai sugalvojau) "gyventi smarkiai". čia net nežinau kodėl. interpretuoju. jezau, kaip man patinka viską interpretuot ("viską" kursyvu). išskyrus literatūros kūrinius, ir eilėraščius. eilėraščius interpretuot yra šlykštu.
Существуют три источника любви - сердце, половое влечение и что-нибудь неожиданное - повреждение, например, психики, меняющее все восприятие жизни.
oi oi, pas mane vienu metu irgi buvo lapeliai "Šaldytuvas. duoda valgyt", "tualetas - knygynas" ir pan. visą vakarą vaikščiojau ir klijavau. o ryte nuplėšiau, taip nieks ir neišvydo… gyvenčiau viena, vėl prikabinčiau.
…man reikia į akropolį, ten drabužius keičia į pinigus. kaupiuosi.
Skvot - Man išeina tik smarkiai negyventi. Apie eilėraščius - gerai arba nieko (juokauju, laisvę interpretacijoms) ;)
Viktorijan - stiprybės. (: Bet gal geriau kur nors kitur pinigus pasikeist.
Ir Dimkinui (atsiprašau, kad ne rusiškai, bet labai jau nerišliai išversčiau):
Išeitų, maniškė любовь pagal kokybę trečia ir paskutinė. Blogai, kad taip. Gerai, kad teorinė.
Kietas komentaras.
Kai aš kartais taip nusigyvenu, kad man neparduoda cigarečių, grįždama pasiimti dokumentų, skleidžiu tokius raganiškus juokus, jie gal užrašomi taip: "xe xe xe". Nes tai reiškia, kad jaunystė akis drasko, ir dar bent penkmetį galima nesivarginti galvoti apie tai, kokį kremą nuo raukšlių reikėtų pirkti. Per gerai atrodai, tai ir neparduoda. Va.
Gražiai skamba frazė "Šok, lyg niekas tavęs nematytų" (iš tos pačios serijos, kur, kaip tapti laiminga). Tik ją reikia vartoti tiesiogine prasme. Tas visas kitas irgi (pvz., gyventi šia akimirka - čia juk normalu, laiko mašinos tai juk neturim).
Heh, aš tai atrodau klaikiai sena, užtai ir pikčiunauju. :) Jau net turiu rimtą raukšlę kaktoj (nes +/-50% laiko būnu susiraukus), o čia dabar - rūkyt neduoda. Neteisybė kažkokia.
- - -
Frazių idėja - kūl, tik ne taip lengva išsiropšt iš to gilaus gilaus metaforyno. Ačiū.
Man patinka tavo tiesmukiškumas:].
P.S. Labas.
Maniau, kad tiemukiškumo į žodžius įvilkt nemoku. :) Labas.
Well I wanted to touch what I saw with my eyes
Don't try to touch the moon if you don't wanna realise
It's so hard to return from a trip to the moon
It's not a game to return from a trip to the moon
Terrific contribution. Thanks. Please make sure to keep posting.